Vaikų skausmas – mitai ir realybė

Apie skausmą įprasta kalbėti, kai juo skundžiasi suaugęs žmogus. Tačiau skausmas, kurį kenčia vaikai, vis dar apgaubtas daugybės mitų. Bėda, kad vaikai, ypač maži, skausmo tinkamai apibūdinti nemoka. Kaune vykusioje chirurgijos slaugos specialistų konferencijoje kalbėta apie vaikų patiriamo skausmo vertinimą ir malšinimą.

Skausmas – nemalonus pojūtis, susijęs su esamu ar galimu audinių pažeidimu. Ūminis skausmas yra vienas dažniausių neigiamų stimulų, kuriuos patiria vaikas dėl sužeidimo, ligos ar įvairių medicininių intervencijų. KMU Vaikų ligų klinikos vadovas doc. Rimantas Kėvalas, turintis ilgametę darbo su vaikais patirtį, sergančio vaiko elgesį lygino su šunelio elgesiu – sirgdamas vaikas ieško patogios padėties, nežaidžia, guli, nenori būti kalbinamas ir judinamas.

Daugiau dėmesio vaikų skausmui

Egzistuoja įvairūs mitai apie vaikų patiriamą skausmą, kurie Lietuvoje ir už jos ribų buvo gajūs dar visai neseniai. Štai keletas jų: vaikai geriau toleruoja skausmą nei suaugusieji, vaikų skausmo pojūtis yra silpnesnis dėl biologinio nesubrendimo, vaikai skausmo neatsimena ir pan. Tai, pasak doc. R.Kėvalo, netiesa, nes po skausmingų intervencijų vaikai pradeda bijoti medikų, o tai rodo, kad jie viską prisimena.

Mitas yra tai, kad vaikams analgetikų šalutinis poveikis yra didesnis, ir tai, kad vaikams rizikinga skirti narkotinius analgetikus, nes jie esą gali prie jų priprasti. „Vaikai jaučia skausmą taip, kaip ir suaugusieji, ir jis turi būti malšinamas“, – teigia doc. R. Kėvalas ir pateikia statistinių duomenų, įrodančių, kaip vaikų skausmas yra traktuojamas kitaip nei suaugusiųjų. „Didžiojoje Britanijoje atlikto tyrimo duomenimis, 74 proc. traumas patyrusių vaikų (iš 276 vaikų) iki hospitalizacijos nebuvo skirta nuskausminamųjų. Tuo tarpu panašiose situacijose beveik visi suaugusieji gavo nuskausminamųjų. Tai rodo, kad vaikų skausmas vertinamas nepakankamai“, – pabrėžia specialistas.

Vertinimo skalė

Didžiausia problema – kad vaikai skausmo nemoka apibūdinti ar pasakyti, kur tiksliai jiems skauda, o užsitęsęs skausmas gali turėti neigiamų emocinių padarinių – tai ypač sunkina mediko darbą. Vaikų slaugytoja, slaugos koordinatorė, konferencijoje kalbėjusi apie šią problemą, pristatė skausmo vertinimo skalę (FLACC), kurią naudodamas medikas gali spręsti, kokio stiprumo skausmą vaikas jaučia.

Skausmo intensyvumas vertinamas pagal tai, kiek įsitempęs vaiko veidas, kojos, jis aktyvus ar pasyvus, ar lengvai nuraminamas. Doc. R.Kėvalas pastebi, kad vaiko būklę galima nesunkiai nusakyti pagal veido išraišką, nes kenčiantis vaikas niekada nekrykštaus, nesišypsos, nebus atsipalaidavęs. Pasak specialisto, su vaikais dirbantis medikas turi mokėti atpažinti skausmo rodiklius, o staiga atsiradęs skausmas, lydimas karščiavimo, tachikardijos, hipotenzijos, turi būti įvertintas kuo greičiau. Tam, kad būtų išvengta papildomo streso, skausmas turi būti vertinamas atliekant ir kitas procedūras.

Skausmo malšinimas

Doc. R. Kėvalo teigimu, vaikams skausmą geriausiai malšina paracetamolis. Siekiant geresnio rezultato, paracetamolį galima derinti su ibuprofenu. Jeigu skausmas yra stiprus – vaikas susižeidęs, nudegęs, prieš operaciją – skiriama opioidų. Aspirinas vaikams neskiriamas dėl Rėjo sindromo rizikos.

Skausmą malšinti vaikams galima ir nemedikamentiniu būdu – reikia pašalinti išvengiamus skausmo šaltinius, vaikui ir tėvams suteikti kuo daugiau informacijos. „Prieš atliekant kokią nors procedūrą nereikia sakyti vaikui, kad jam visai nieko neskaudės, – geriau pasakyti, kad skaudės trumpai ir labai nedaug. Vaikai labiausiai bijo skausmo ir atsiskyrimo nuo tėvų, dėl to tėvams reikia leisti prie vaiko būti iki pat anestezijos“, – pataria doc. R.Kėvalas. Prieš narkozę vaikui būtina rami aplinka, premedikaciją turi daryti tas darbuotojas, kuriuo vaikas pasitiki, ir tai galima atlikti netgi palatoje. Premedikacijai vaikams neatliekamos skausmingos procedūros (intraraumeninės ar intraveninės punkcijos) – vaistus geriau leisti pro kateterį.

Parašė: Eglė Žemaitienė