Vaiko bendravimas su bendraamžiais

Kūdikis iki vienerių metų amžiaus

Mažas kūdikis dar nesuvokia aplinkos ir kitą kūdikį jam rūpi tik paliesti ir pačiupinėti kaip kokį naują ir įdomų daiktą. Tokio amžiaus vaikeliui labiausiai rūpi tik tėvų meilė.

Sulaukęs vienerių metukų vaikas po truputį pradeda domėtis ne tik savo šeimos nariais. Ima pastebėti ir tokio pat amžiaus bei ūgio žmogučius. Tačiau vaikučiui atrodo, kad tas kitas ropojantis, vaikštantis ar guguojantis mažylis yra jis pats – lyg veidrodžio atspindys. Todėl ir kitu vaikučiu domisi tarsi pačiu savimi. Mielai „paragauja” jo rankytės ar kojytės. Čiupinėdamas, tyrinėdamas, o kartais net papešdamas kitą mažylis bando pažinti pats save. Bando susitapatinti su kitu vaiku, todėl pamatęs, kad anas laiko pliušinį meškiuką, gali čiupti lygiai tokį pat žaislą. Nenori atsilikti nuo savo „atspindžio”.

Vaikas iki 2 metukų amžiaus

Vaikučiai, kuriems jau virš metukų, paprastai bendrauja tylėdami. Net jei ir žaidžia tą patį žaidimą, daro tai ne kartu, o šalia vienas kito. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad dvi mergytės kartu žaidžia su lėlėmis, tačiau atidžiau pasižiūrėjus tampa aišku, kad kiekviena tai daro atskirai. Nė viena mergaitė nemato ir nesidomi, ką su savo lėlyte veikia kita. Tai, kad jos sėdi viena šalia kitos, netrukdo.

Ir vis dėlto nuo vienų metukų mažyliui reikia leisti susitikti su bendraamžiais tam, kad suprastų, jog pasaulyje egzistuoja ne tik suaugusieji, o ir lygiai tokie patys žmogeliukai kaip jis pats. Svarbu, kad po truputį mokytųsi kartu žaisti, o vėliau – ir draugauti.

Vaikas iki 3 metukų amžiaus

Kad kitas vaikas nėra „aš”, mažylis suvokia sulaukęs maždaug dvejų. Tačiau tada prasideda ne vaikiška draugystė, o pyktis ir ašaros, peštynės, muštynės. Anksčiau mažylis atiduodavo savo žaisliuką kitam, bet dabar pravirksta, vos kitas prie jo prisiliečia. Viskas yra „mano”, „mano”, „mano”. Ne tik žaislai, bet ir mama, tėtis, sesutė. Mažylis, nesuprasdamas kito vaiko jausmų, neretai bando taukštelėdamas jam per galvą.

Jei mažyliai nesutaria, dažniausiai kalti būna tėvai. Paradoksalu, nes šie lyg ir nori, kad vaikučiai draugautų. Nereikia kištis į nesmarkius jų pasistumdymus, nes taip tik įtikinsite mažiuką, kad jis pats nemoka apsiginti ir yra silpnas. Taip pat nereikėtų leisti, kad vaikai į pyktį atsakytų pykčiu. Geriausias sprendimas – laiku pasitraukti iš kovos lauko. Tai didesnis menas nei kovoti.

Vaikas iki 4 metukų amžiaus

Ir trejų metukų sulaukęs vaikutis vis dar būna savanaudis. Jam dar nerūpi, ko nori kitas mažylis, kaip jis jaučiasi, svarbu, kad pačiam būtų gerai. Susitikęs su kitais smėlio dėžėje nori būti dėmesio centras. Savaime suprantama, kiti smėlio dėžės draugai nori to paties. Kartu trimečio pasaulis jau prasiplečia ir jis mato ne tik savo žaisliukus, bet pastebi ir tai, kuo užsiima kitas. Žaidimas gali būti toks, kaip ir anksčiau, bet pamažu atsiranda bendrumo jausmas, kuris reiškia: „Mes tai darome kartu.” Vaikai gali statyti dvi atskiras kaladėlių pilis, bet jie žino, kad jas stato kartu. Pamažu toks bendravimas perauga į tikrąjį bendradarbiavimą ir vieną pilį vaikai ima statyti kartu.

Vaikas iki 5 metukų amžiaus

Štai dabar jau galima kalbėti apie tikrąją draugystę ir net darželinukų meilę. Mažyliui jau rūpi, kad ne tik jam, bet ir kitiems būtų linksma. Rūpi kartu pažaisti. Iki šiol vaikams kalba nebuvo itin svarbi, svarbesnė buvo veido išraiška, bet dabar ji įgauna prasmę. Mažylis nori paklausti, ar kitas norės su juo pažaisti, ar geriau statyti pilį, ar žaisti slėpynių. Keturmečiai kur kas mažiau pykstasi žaisdami, nei anksčiau, kai būdavo svarbiausi tik jų pačių norai.

Vaikas iki 6 metukų amžiaus

Ketverių- penkerių metukų pypliukai, išmokę žaisti, kartais pajunta vieni kitiems šį tą daugiau nei paprastą draugiškumą. Gal ir sunku patikėti, bet tokio amžiaus vaikai iš tikrųjų įsimyli vieni kitus. Aišku, jie dar nesuvokia lyčių skirtumų, tačiau ima jausti nepaaiškinamą trauką prie vieno kurio darželio draugo ir su juo dažniau žaisti, stengiasi jį pradžiuginti. Ši meilė tokia graži, tokia nepriekaištinga, nieko nereikalaujanti, kad jos galėtų pavydėti suaugusieji. Ne visi vaikai turi darželio meilę, bet kai kuriems ji išlieka kaip gražus prisiminimas visam gyvenimui. Darželyje vaikai nesigėdija savo meilės, gėdos jausmas atsiranda mokykloje, kai ima šaipytis bendraklasiai. Todėl jei tokia įsimylėjusių darželinukų porelė atsiranda vienoje mokyklos klasėje, ta meilė užgęsta – ją sunaikina kitų vaikų pašaipos.

Svarbu: vaikai turi būti tarp bendraamžių

Vaikučiai iki ketverių metukų dar nesupranta tikrosios draugystės, bet labai svarbu, kad jie susitikinėtų su bendraamžiais. Jei mažylis neturi nei broliuko, nei sesutės, nelanko darželio ir labai retai susitinka su bendraamžiais, tiesiog neįgyja bendravimo įgūdžių. Toks vaikutis puikiai žino, kaip reikia elgtis su suaugusiaisiais, už ką jie gali supykti, kada džiaugiasi, tačiau mažųjų pasaulyje šių žinių nepritaikysi. Tad vėliau, atsidūręs tarp bendraamžių, vaikas nežino, kaip su jais elgtis, ką kalbėti. Net nesupras, kad galima kartu pažaisti. Kai vaikystėje nuo bendraamžių izoliuoti vaikai patenka į vaikų būrį, elgiasi dvejopai. Vieni pasyviai juos stebi ir stengiasi mokytis bendrauti, tačiau taisyklių gausa juos gąsdina, todėl gali tapti labai nedrąsūs. Kiti bando taikyti su suaugusiaisiais išbandytus elgesio modelius. Tai vaikams gali pridaryti daugiau žalos nei naudos.

Todėl nuo mažų dienų sudarykite savo vaikui sąlygas bendrauti: veskite į smėlio dėžes, būrelius, mokyklėles. Eikite ten, kur yra vaikų. O nuo ketverių jau kiekvienam būtų gerai lankyti darželį, nes vaikui svarbu būti su kitu vaiku, kaip ir mums, suaugusiesiems, svarbu turėti kitą artimą žmogų.

Parengta pagal psichologę Rasą Pečiulienę