Ikimokyklinio amžiaus vaikų maitinimas

Vaikams skirto maisto meniu esmė – vaikui kasdien pateikti sveiką ir visavertį maistą. Maistas turėtų būti:

• natūralus, šviežias (t.y. kuo mažiau perdirbtas);

• nesudėtingas – patiekalų receptai paprasti;

• įvairus (kasdien duodama grūdų, daržovių, vaisių, pieno, mėsos, paukštienos, žuvies, kiaušinių, ankštinių patiekalų);

• riebalų – saikingai;

• saldūs patiekalai patiekiami retai ir ribotais kiekiais.

Siūlomas meniu skirtas sveikiems vaikams. Porcijų dydžiai priklauso nuo vaiko amžiaus, fizinio aktyvumo.

Pirmenybė sudarant meniu teikiama:

• nešlifuotų, stambaus malimo įvairių grūdų duonai, bandelėms, riestainiams ir pan., sausainiams (iškeptiems be sodos, nesudėtingos receptūros);

• žalioms daržovėms, vaisiams, uogoms, jų neturint – šaldytoms;

• vaikams iki 3 m. – imtinai specialiai jiems pramoniniu būdu pagamintiems pieno mišiniams, o, kai jų neturima, – jogurtams be maisto priedų arba su pramoniniu būdu pagamintomis uogienėmis, džemais;

• rūgštiems pieno produktams, palyginti su pienu (jogurtas gali būti keičiamas kefyru, rūgpieniu);

• atsižvelgiant į subjektyvias vaiko galimybes (pvz., pagal amžių) kramtyti – sukramtomam maistui, pvz., ne visi vaikai antrais, rečiau – trečiais gyvenimo metais sukramto žalias daržoves, vaisius (pvz., kietus obuolius) (tuomet jie troškinami – verdami garuose);

• pertrintoms šviežioms uogoms;

• ekologinėms grūdinėms kultūroms, daržovėms, ankštiniams, vaisiams, uogoms, pienui, mėsai, kiaušiniams (geriausiai – vietiniams, lietuviškiems);

• liesai mėsai, paukštienai, neplėšrioms žuvims (ne dažniau kaip 2 kartus per savaitę, Baltijos jūros – kartą per savaitę [8]);

• įvairiems šalto spaudimo (nerafinuotiems) aliejams, saikingai vartojant;

• vietiniams, lietuviškiems prieskoniams, pvz., krapams, čiobreliui, mairūnui, raudonėliui, juozažolei, bazilikui. Jais pagardinami įvairūs patiekalai;

• virtiems garuose (troškintiems), bet ne keptiems, prieš pat serviravimą pagamintiems patiekalams.

Bet kurie šeimos tradiciniai mėgstami patiekalai neturi būti sūrūs, saldūs, prisotinti aštrių prieskonių, rūgštūs.

Vakarienei parenkami tie patiekalai, kurių nebuvo pietų metu. Tėvams rekomenduojama taip maitinti, kad tas pats patiekalas per savaitę kartotųsi galimai rečiau. Daug baltymų turintys produktai pakeistini vieni kitais. Šeštadieniais, sekmadieniais vaikui duodama tų patiekalų, kurių jis negavo kitomis savaitės dienomis.

Grūdai:

• nešlifuotų įvairių grūdų patiekalai;

• smulkintų grūdų patiekalai geriau už pagamintus iš smulkiai sumaltų;

• ruginė duona geriau už kvietinę;

• grūdų patiekalai geriau už pagamintus iš bulvių.

Daržovės:

• bet kokios žalios, supjaustytos taip, kad vaikas, priklausomai nuo jo amžiaus, sukramtytų;

• šaldytos daržovės – jų mišrainės;

• virtos, troškintos garuose daržovės lengviau sukramtomos – duodamos kai nevalgo žalių;

• pertrintų daržovių sriubos kai nevalgo žalių;

• įvairiais būdais konservuotos nepakeičia žalių, šaldytų ir prieš pateikimą troškintų garuose arba išvirtų;

• prisiminkite – bulvė ne daržovė!

Vaisiai:

• bet kokie švieži supjaustyti ne mažesniais kaip 4 cm gabalėliais;

• bet kokios šviežios pertrintos uogos (kaip ir vaisiai pagal sezoną, geriau vietinės kilmės);

• šaldyti vaisiai, uogos;

• šviežios vaisių, uogų sultys nepakeičia vaisių bei uogų;

• konservuoti, kepti, virti vaisiai nepakeičia žalių;

• džiovinti vaisiai, uogos nepakeičia žalių – duotini tik tuomet, kai juos sugeba sukramtyti;

• jokie vaisių, uogų patiekalai nesaldinami.

Pienas ir jo produktai:

• vaikams iki 1–3 metų imtinai pagaminti pieno mišiniai, pvz., Aptamil Kinder-Milch plus;

• neriebūs (iki 2,5–3 proc. riebumo) paprasti, t.y. be priedų, jogurtai;

• neriebus (iki 2,5 proc. riebumo) pienas;

• neriebi varškė, jos sūreliai (saikingai – 40–50 g dienai);

• lydytas (kietas) sūris (iki 45 g dienai), supjaustytas ne mažesniais kaip 4 cm skersmens gabalėliais.

Mėsa, paukštiena, žuvis, kiaušiniai, riešutai, ankštinės daržovės:

• liesa virta mėsa (veršiena, jautiena, aviena, triušiena, nutriena), pateikta taip, kad vaikas sukramtytų;

• paukštiena virta (kalakutiena, vištiena). Kalakutiena geriau nei vištiena;

• kiaušiniai kietai (5–7 min.) virti (prieš pat virimą nuplauti!);

• neplėšriosios žuvys (geriau virtos nei keptos) 2 kartus per savaitę, o Baltijos jūros žuvys kartą per savaitę;

• tuno, kalakutienos su daržovėmis mišrainės;

• riešutai (geriau vietinės kilmės), susmulkinti kavamale, kaip grūdų košių pagardas, padažų sudedamoji dalis;

• lęšių košė;

• pupelės, žirneliai kaip mišrainių arba pertrinti – kaip padažų dalis.

Įvairūs augaliniai šalto spaudimo nerafinuoti aliejai saikingai įdedami į košes (po 5 ml, t.y. 1 arbatinį šaukštelį).

Tėvams patariama:

• būti geru pavyzdžiu vaikui, nes maži vaikai daugiau mokosi iš pavyzdžių nei iš kalbų. Juo dažniau jie matys suaugusius besidžiaugiančius valgymu ir valgančius sveiką maistą, tuo geriau. Jei matys greitą valgymą – jie tai kopijuos. Maistas turi būti gerai kramtomas. Skubėjimas prie stalo nepateisinamas. Jei pasakysite, parodysite mimiką, kad daržovės ar košė neskani – mažas vaikas atsisakys, nes jis pamėgdžios jį prižiūrinčius asmenis;

• kartu valgomas skirtingų rūšių maistas, pvz., pietų metu valgomos skirtingos daržovės. Suvalgius vieną patiekalą ant stalo atsiranda kitas. Kitas patiekalas, pvz., vaisiai yra laikomi taip, kad valgantysis jų nematytų. Tai skatina vaiką valgyti tai, kas patiekta. Geriau, kai vyresni broliai/seserys ir visa šeima valgo kartu;

• stengtis, kad valgymo metu vyrautų gera nuotaika. Valgymo laikas yra ne metas aiškintis santykius, aptarti buities ir darbo reikalus. Visas dėmesys yra sukaupiamas valgymui. Pasakojama apie tai, kas valgoma, tačiau ne apie patiekalų skonį, nes jis gali skirtis;

• baigiant valgyti dera paklausti „O gal dar nori košės?” ir pan. Jei bus atsakyta „taip”, jos įdedama apie 1 valgomą šaukštą (nes vaikas jau beveik pavalgęs). Jeigu jis nepalies papildomai įdėto maisto, ar pradės su juo žaisti, vadinasi, jau sotus. Nedaromos jokios pastabos dėl to, kad nepalietė maisto (nors prašė) arba pradėjo žaisti. Paprastai tariama – „Matomai jau pavalgei, eime nusiplauti rankų”;

• maži vaikai mėgsta ritualus ir tai padeda ugdyti higieninius įgūdžius – prieš valgį ir po jo visi plauname rankas (nes vaikučio rankos gali būti išteptos maistu);

• kai vaikas valgo, dera šalia jo sėdėti, o ne vaikščioti apie jį ir patarinėti;

• kartu būnant galima su gera nuotaika valgyti tą patį patiekalą, pamokyti kaip naudotis stalo įrankiais, juos teisingai paimti į rankutę ir išlaikyti. Vaikas, matydamas kaip tai daro suaugęs, jį pamėgdžioja ir taip geriau per trumpesnį laiko tarpą įgyja reikiamų įgūdžių;

• neskubinti valgyti. Valgymas ne lenktynės kas greičiau ir daugiau suvalgys;

• vaikai įtraukiami į maisto ruošimą, pvz., plauti vaisius, daržoves, po to jas pjaustyti, tarkuoti ir pan.;

• jei šeima turi savo sodą – kartu sodinti, prižiūrėti, skinti bei rauti vaisius ir daržoves. Tai padeda vaikui suprasti kas yra sveikas maistas, prie jo palaipsniui pripranta;

• jokių pastabų, kai antrų metų valgytojas išsitepa! Vaikas mokosi, tačiau su maistu žaisti yra neleidžiama;

• saldumynai – maistas nesveikas. Nesakyti „Kol nesuvalgysi obuolio (ar morkos ir pan.), negausi deserto”, nes tai įrodys, kad obuolys ar morka neskanūs. Deserto neturi būti ant vaiko stalo, nes paprastai vaikai jo prašo;

• paduoti maistą nedideliuose indeliuose su dailiais vaikui suprantamais piešinukais arba jo mėgstamoje lėkštutėje, tai jį nuteikia raminamai;

• kai vaikas nesidomi nauju maistu, tapkite išmoningi, pvz., morkos gali būti patiekiamos įvairiai: virtos, žalios, supjaustytos žaismingomis formomis, sriuboje ar padaže, pateiktos bulvių košėje ar kotlete, iškeptoje bandelėje, patiekta mėgstamame indelyje ir pan.;

• būkite kantrūs. Vaiko įgūdžiai valgyti keičiasi palaipsniui. Vaiko apetitas ir skonis nuolat keičiasi – nemėgtas maistas gali būti pamėgtas, ypač jei jis paduodamas išradingai;

• po bet kokio sunegalavimo į vaiką negalima žiūrėti kaip į ligonį ir apie jį „vaikščioti ant pirštų galiukų”. Toks elgesys gali paskatinti išrankumą maistui, nes pasikeitusį tėvų elgesį vaikai greitai pastebi ir išnaudoja savo įgeidžiams tenkinti;

• vaikams geriau patinka maistas mažose pakuotėse;

• kai 1–3 m. vaikas valgo tik kelias maisto rūšis ir tokio jo išrankumo valgiui periodai tęsiasi daugiau nei kelis mėnesius, dera jam duoti vaikams skirtų vitaminų ir mineralų papildų;

• kai atsisako mėsos, ji keičiama paukštiena, žuvimi, kiaušiniu, sūriu, pupelėmis. Juose yra daug aukštos kokybės baltymų, bet mažiau geležies. Kartu su šiais produktais duodamos rūgštokos sultys. Jos pagerina geležies pasisavinimą;

• kai atsisako žalių daržovių, jos pakeičiamos vaisiais ir uogomis;

• sausų košių koncentratų, skirtų suaugusiųjų pusryčiams, vaikams, kol nesukanka 2 metai, neduodama, nes jos gali būti per saldžios ar per sūrios. Vaikams iki 2-jų metų geriau tinka skystos, namuose pagamintos košės arba pramoniniu būdu pagaminti, skirti kūdikiams ir mažiems vaikams patiekalai, pvz., pusryčiams – javainis su jogurtu ir vaisiais „Labas rytas” arba pieniškas įvairių grūdų javainis „Labas rytas”, o vakarienei – įvairių grūdų košė su medumi „Saldžių sapnų”;

• iki 3 metų vaikai per dieną turi gauti tiek gramų augalinės ląstelienos (skaidulos), kiek turi metų, o vyresni tiek gramų, kiek turi metų ir plius 5 g, pvz., 3 metų vaikas kasdien turi suvalgyti 8 g augalinės ląstelienos. Jei suvalgys mažiau, gali užkietėti viduriai. Daug ląstelienos turi daržovės, vaisiai, skaldytų grūdų košės, duona, avižinių dribsnių košė;

• kai vaikas suvalgo sveiko maisto, jis pagiriamas, juo pasididžiuojama, tačiau neteikiama jokių dovanų bei pažadų;

• išrankiam valgytojui neduodama daugiau nei 400 ml per dieną pramoniniu būdu specialiai 1–3 m. amžiaus vaikams pagamintų pieno produktų, ypač prieš pagrindinius valgymus (pusryčius, pietus, vakarienę). Jų duodama po to, kai pavalgė, nes apetitas gali sumažėti. Kai vaikas ištroškęs, jam duodama vandens;

• pieną yra geriau pakeisti jogurtu, rūgpieniu;

• jeigu nenori valgyti iš karto atsikėlęs, nesikremtama, vaikui neparodoma, kad nepatiko jo atsisakymas valgyti.

Ką daryti, kai nevalgo atskirų produktų?

Atsisakius vieno ar kito produkto, stengiamasi, kad vaikas jo vis tiek gautų – parenkami įvairiausi produktų deriniai ruošiant patiekalus.

Kai atsisako daržovių:

• įdedamos kaip įdaras į mėsos suktinuką, kotletą;

• mėsa sumaišoma su daržovėmis ir iš jų padaromas kukulis, kotletas ir pan. Daržovių įdedama nedaug – svarbu, kad nepasikeistų mėsos patiekalo skonis ir jam būdingas kvapas;

• pertrintos dedamos į kruopų (grūdų) košes;

• pertrintos dedamos į kalakutienos, vištienos salotas;

• gali būti bandelės įdaras kartu su, pvz., obuoliais;

• susmulkinti brokoliai, žiediniai kopūstai, kaliaropė, salierai, ropės, griežčiai, sietiniai apibarstomos sūrio drožlėmis, sumaišoma;

• pertrintos pupelės, žirniai, morkos įdedami į bulvių košę;

• makaronai duodami su įvairių daržovių padažu (pertrintomis daržovėmis);

• duodama tiršta pertrintos mėsos ir daržovių sriuba;

• skrudinta bulvė gali būti apibarstoma smulkintų brokolių ir sūrio mišiniu;

• iškepama minkšta bandelė, lietinis (blynukas) su smulkinta cukinija ar morka;

• bulvinio ar miltinio blyno įdaras – smulkiai susmulkinta kalakutiena (ar liesa mėsa), morkos, pomidorai, cukinijos, salierai;

• iš įvairių pertrintų daržovių padaryti tirštą padažą, į kurį valgytojas galėtų pasidažyti traškutį (sausainį), bulvytę ar bandelės, ar sūrio, ar mėsos juostelę ir ja valgyti;

• smulkintus žiedinius ar ropinius kopūstus sumaišyti su ryžių (nešlifuotų) koše, pagardinti augalinės kilmės neaštriais prieskoniais, pvz., juozažole, čiobreliu, mairūnu ir pan.;

• vaikai pratinami pjaustyti daržoves, jas ragauti, su jomis ruošti nesudėtingas mišraines ir jas vėl ragauti;

• pasakokite apie daržoves;

• pakepinkite mėsos, kalakutienos juosteles su prie jų spalva besiderinančiomis daržovėmis;

• pakepintus daržovių griežinėlius uždėti ant ryžių ar kitų košių;

• pagaminamas pertrintas tirštas daržovių padažas, į kurį būtų galima dažyti mėgiamus vaisius, pvz., obuolius ar virtas morkas, kaliaropes;

• kai atsisako daržovių, vietoje vaisių, uogų sulčių pasiūloma daržovių tirštų sulčių, pabandoma jas sumaišyti su tirštomis vaisių sultimis;

• kad daržovės taptų įdomesniu ir geistinu valgiu, jos pateikiamos su jogurtu, sūrio padažais;

• daržovės nekeičiamos keptomis, skrudintomis bulvytėmis, bulvių kukuliukais. Bulvė nėra daržovė.

Dažniausiai maži vaikai nemėgsta daržovių dėl šių priežasčių:

• nepatinka tekstūra, t.y. dėl kietumo nesugeba sukramtyti. Kai taip būna, vaikas pagraužia daržovių, pvz., morką, ir ją mėto ar išspjauna jos gabaliukus. Tuomet daržovės verdamos arba pjaustomos plonyčiais rėželiais ir pasiūloma valgyti šaukšteliu;

• paduodami per dideli gabaliukai, kuriuos yra sunku išlaikyti rankoje;

• daržovės yra pervirtos, ištižusios, veliasi burnoje. Verdant daržovės turi išlikti nei per kietos, nei per minkštos. Kiek laiko virti kiekvieną daržovę, priklauso ir nuo daržovės gabaliuko dydžio.

Kai kurių vaisių vaikas atsisako valgyti rečiau nei daržovių. Kai nevalgo vaisių:

• kai nevalgo pavienių, – jie smulkinti, pvz., tarkuoti (smulkiai arba stambiau) duodami su jogurtu, ledais, kruopų košėmis;

• blynai (lietiniai), pyragaičiai, bandelės kepamos su įvairiais vaisiais (vieną kartą su vienais, kitą kartą su kitais). Pertrintų vaisių dedama į blynų, bandelių miltų masę prieš pat jų kepimą;

• pasiūloma vaisių piurė (tyrė), pvz., obuolienė ar pan., į kurią būtų galima padažyti vaflius, sausainius, blynelius (lietinius);

• obuolių (slyvų ar kriaušių) tyrė sumaišoma su cukinija, morkomis, moliūgu ir pan.;

• iš neriebaus jogurto ir vaisių pagaminamas kokteilis, pvz., priešpiečiams, pavakariams;

• namuose pagaminti mėsos patiekalai pagražinami vaisių kubeliais ir kitomis geometrinėmis formomis, t.y. vaikai sudominami tėvų išradingumu;

• kai atsisakoma šviežių vaisių, pasiūloma šaldytų. Ypač jie tinka su įvairiomis košėmis;

• vietoje šviežių (žalių) ar šaldytų vaisių su sausais pusryčiais, paruoštais, pvz., su jogurtu, pasiūlomi džiovinti vaisiai. Jie nepakeičia žalių ar šaldytų!;

• vaisiai supjaustomi galimai įvairesnėmis formomis, parenkami margaspalviai, leidžiama imti rankomis ir padažius į mėgstamą padažą valgyti;

• net ir šviežių vaisių sultys nepakeičia vaisių. Sulčių galima duoti 150–160 ml per dieną;

• pasiūlomos pačios įvairiausios uogos (geriausiai šviežios, pagal sezoną arba šaldytos), vienos ir su jogurtu, košėmis.

Dažniausia pieno negėrimo priežastis yra jo pateikimo būdas. Kai negeria pieno:

• duodamas, pvz., su kakava ar sausais pusryčiais;

• daromas vaisių ir pieno kokteilis, pudingas, gaminamos įvairios pieniškos sriubos (kruopų, daržovių);

• pakeičiamas paprastu jogurtu ar jogurtu su vaisiais, neriebia varške ar jos sūreliu;

• duodamos įvairios (pvz., kruopų ar daržovių) košės, tyrės su pienu;

• 45 g kieto sūrio yra lygu 200–240 ml pieno;

• kepamos bandelės, blynai (lietiniai) su pienu, neriebia varške;

• kai yra alergija pieno baltymams, neduodami jokie pieno produktai ir kiti gaminiai su pienu, pvz., bandelės, ir pan.

Dažniausia mėsos nevalgymo priežastis yra jos tekstūra, dėl kietumo nesugebėjimas jos sukramtyti. Kai nevalgo mėsos:

• gaminamos tirštos pertrintos mėsos sriubos su daržovėmis;

• viena mėsos rūšis keičiama kita, pvz., veršiena pakeičiama liesa aviena ar triušiena;

• jei nustatyta alergija kiaušiniui, nesiūloma vištienos, kalakutienos;

• su liesa jautiena, kalakutiena, vištiena daromi padažai;

• su susmulkinta liesa mėsa kepamos bandelės, blynai (lietiniai);

• liesa mėsa pakeičiama žuvimi. Ji duodama 2 kartus per savaitę;

• pertrinta mėsa duodama su ryžių koše, makaronais.

Saldžios sultys gali būti bet kokio maisto atsisakymo priežastis. Sulčių dera duoti po valgio ne daugiau nei 130 ml per parą. Geriau jas skiesti vandeniu. Kai vaikas pasako, kad nori gerti, pasiūloma virinto kambario temperatūros vandens.

Vaikų ir paauglių psichiatrė Sigutė Stanaitienė