Pūlinis inkstų ir geldelių uždegimas

Jį sukelia tam tikri mikroorganizmai, kurie patenka į inkstus įvairiais keliais (šlapimo takais, krauju). Šia liga gali sirgti net kūdikiai, jeigu jie blogai prižiūrimi, po tuštinimosi ilgai neapiplaunami. Tuomet žarninės lazdelės ar kiti mikrobai per šlaplę ir šlapimo pūslę patenka į šlapimtakius ir į inksto geldeles. Dažniausiai infekcija taip plinta mergaitėms, nes jų šlaplė trumpesnė. Neretai šlapimo takų uždegimas išsivysto, patekus į juos spalinėms, kurios nuneša ten ir žarnines lazdeles.

Infekcija į šlapimo takus gali patekti, kai yra lytinių organų uždegimas. Pastarieji mažiems vaikams gali išsivystyti, retai keičiant apatinius baltinius, būnant su šlapiomis kelnaitėmis. Kiekvieną vakarą vaikams išorinius lytinius organus reikia nuplauti šiltu tekančiu vandeniu su muilu ir nušlliostyti tam skirtu rankšluosčiu. Didesni vaikai tai turi padaryti patys. Prieš apsiplaudami jie turi nusiplauti rankas su muilu. Jei namuose nėra dušo, reikia atsitūpus ant dubens ir liejant kairiąja ranka vandenį iš puoduko (stiklainio), dešiniąja apiplauti išorinius lytinius organus. Plauti reikia iš priekio į užpakalį.

Apatiniai drabužiai turi atitikti vaiko amžių ir išsivystymą, nes per mažos kelnaitės gali pažeisti išorinių lytinių organų gleivinę ir sudaryti geras sąlygas infekcijai patekti į šlapimo takus.

Bakterijos iš kokio nors pūlingo židinio (ausų uždegimo, pūlinio tonsilito, nesveikų dantų) kraujagyslėmis patenka į inkstą ir kitus šlapimo organus.

Šlapimo takų uždegimas ir pūlinis inkstų bei geldelių uždegimas greičiau išsivysto, kai organizmas nusilpęs po sunkios ligos, peršaIus, pervargus, sergant akmenlige, esant kokiems nors šlapimo organų ar šlapimtakių sklaidos trūkumams (susiaurėjimams, užsilenkimams), trikdantiems normalų šlapimo ištekėjimą iš geldelių į šlapimo pūslę arba iš pastarosios į šlaplę.

Pūlinio inkstų ir geldelill uždegimo eiga gali būti ūminė, poūmė ir lėtinė. Gali būti pažeistas vienas inkstas arba abu. Abiejų inkstų ir jo geldelių uždegimas išsivysto tuomet, kai mikrobai patenka su krauju.

Ūminis inksto ir jo geldelės uždegimas prasideda staiga: temperatūra pakyla iki 39-40°C, krečia šaltis, vaikas skundžiasi pilvo ir strėnų skausmais, pykinimu, kartais vėmimu. Kūdikiams ši liga gali pasireikšti skrandžio bei žarnyno veiklos sutrikimu: viduriavimu, vėmimu, pilvo skausmais. Šlapimas būna drumstas, jame daug leukocitų, bakterijų. Tiriant kraują, nustatomas pagreitėjęs eritrocitų nusėdimas ir padidėjęs leukocitų kiekis.

Kai ligos eiga poūmė, bendri klinikiniai požymiai būna neryškūs, temperatūra neaukšta.

Vaiką, sergantį ūminiu inksto ir geldelės uždegimu, būtina gydyti ligoninėje. Griežtas lovos režimas skiriamas tol, kol sunormalėja temperatūra ir šlapimas (maždaug 3-4 savaites). Ūminiu ligos laikotarpiu ligoniui duodama mažiau baltymų, daugiau angliavandenių (bulyių ir kitų daržovių), jis turi gauti daug skysčių (sulčių, mineralinio vandens).
Nustačius ligos sukėlėjus ir židinį, iš kurio pateko infekcija į inkstus, ligoniui skiriami atitinkami vaistai ir nuolat tikrinami šlapimas ir inkstų funkcija. Vaikai, persirgę ūminiu inkstų ir geldelių uždegimu, dispanserizuojami, nuolat tikrinama jų sveikata, kontroliuojamas šlapimas, tiriamas bakterijų jautrumas vaistams.

Sergantieji lėtiniu inksto ir jo geldelės uždegimu skundžiasi nuovargiu, silpnumu, dažnu galvos skausmu, blogu apetitu, dažnu karščiavimu. Tokie ligoniai būna pablyškę, sublogę. Ligai progresuojant, padidėja arterinis kraujospūdis, pakinta akių dugnas, organizmas palai:psniui nuodijamas šlapalu bei kitomis azotinėmis medžiagomis. Lėtiniam pūliniam inksto ir jo geldelės uždegimui paūmėjus, ligoniai gydomi ligoninėje. Ir parvykę į namus, vaikai dar ilgai gydomi vaistais. Tėvai privalo griežtai vykdyti visus gydytojo nurodymus, slaugydami ir prižiūrėdami sergantį vaiką.