Pagrindiniai inkstų ir šlapimo takų ligų požymiai

Inkstai – svarbiausias organas, kuris pašalina medžiagų apykaitos produktus, reguliuoja vandens ir druskų pusiausvyrą. Todėl labai svarbu, kad jie būtų nepažeisti ir tinkamai atliktų savo darbą.

Inkstų ir šlapimo takų ligomis vaikai serga gana dažnai. Anksti nustatyti šias ligas ir laiku pradėti gydyti sergančius vaikus yra labai svarbu, nes jos pakenkia sveikatai ir vėliau. Svarbu, kad tėvai laiku pastebėtų vaiko negalavimus ir kreiptųsi į gydytoją.

Žmogus turi du inkstus. Jie yra juosmens srityje, prie stuburo, panašūs į pupeles.

Naujagimio inkstai palyginti dideli: jie sudaro 1/100 kūno svorio dalį (suaugusiojo – 1/200). Vienas inkstas sveria 11-12 g, šešių mėnesių kūdikio – dvigubai, vienerių metų – trigubai daugiau. Iki lytinio subrendimo inksto svoris padidėja 10 kartų. Kuo vaikas jaunesnis, tuo inksto viršutinis polius yra aukščiau (naujagimio – ties vienuoliktuoju krūtinės, vienerių metų kūdikio – ties dvyliktuoju krūtinės, dvejų metų vaiko, kaip ir suaugusio,- ties pirmuoju juosmens slanksteliu). Dešinysis inkstas guli 0,5-1 cm žemiau, negu kairysis.

Inkstai apgaubti plonu apvalkalėliu, vadinamąja tikrąja inksto kapsule, o virš jos yra riebalinio audinio sluoksnis – riebalinė inksto kapsulė. Organą sudaro du sluoksniai: išorinis – žievė ir vidinis – šerdis. Kiekviename inkste yra apie du milijonus funkcionuojančių vienetų – nefronų, kuriuos sudaro inksto kūnelio ir kanalėlių sistema. Inksto kūnelis – tai kapiliarų kamuolėlis, apgaubtas specialia kapsule. Per pastarąją išsiskiria kraujo plazmos dalis, sudaranti pirminį šlapimą, kuris, tekėdamas nefrono kanalėliais, sutirštėja. Organizmui reikalingos medžiagos ir vanduo vėl sugrįžta į kraują ir tik 2-3% jų patenka į inksto taureles.

Vidinėje inksto pusėje yra įdubimas – vartai, pro kuriuos į inkstą ateina arterija, nervai, o išeina vena, limfagyslės bei šlapimtakis.

Iš inksto geldelės šlapimas patenka į šlapimtakius, kurie atsiveria į šlapimo pūslę, esančią mažajame dubenyje. Šlapimo pūslė – tai raumeninis tuščiaviduris kiaušinio formos organas. Šlapinantis ji susitraukia, ir šlapimas patenka į šlaplę. Naujagimių berniukų pastaroji yra 5-6, o mergaičių – 1-2 cm ilgio. Lytiškai bręstant, berniukų ji pailgėja iki 12-13, o mergaičių – iki 3-5 cm. Mergaičių išorinė šlaplės anga plati ir yra arčiau išeinamosios angos, todėl infekcija lengviau patenka į šlapimo takus.

Vaikas per parą išskiria gana daug šlapimo: vieno mėnesio – 200-300, vienerių metų – apie 600, ketverių-šešerių – apie 1000, dešimties – 1500 ml (kaip ir suaugęs žmogus). Šlapimą tyrimui reikia tinkamai surinkti. Prieš renkant jį, vaiko išoriniai lytiniai organai turi būti nuplaunami šiltu tekančiu vandeniu arba silpnai dezinfekuojančiais (2% boro rūgšties ar kalio permanganato 1: 5000) tirpalais. Plauti reikia iš priekio į užpakalį. Paskui mažos mergaitės paguldomos ant guminio rato, po kuriuo padedama švari lėkštė. Šlapimas iš lėkštės perpilamas į švarų buteliuką. Mažiems berniukams bute-liukas užmaunamas ant varpelės ir priklijuojamas leukoplastu.

PAGRINDINIAI INKSTŲ IR ŠLAPIMO TAKŲ LIGŲ POŽYMIAI

Tėvai turi žinoti pagrindinius inkstų ir šlapimo takų ligų požymius, kad laiku vaiką parodytų gydytojui. Inkstų ligą galima įtarti, kai vaikas skundžiasi galvos skausmais, blogu apetitu, vėmimu, skausmais juosmens srityje, jo oda pablyškusi, paakiai paburkę, arterinis kraujospūdis padidėjęs, šlapimo spalva ir kiekis pakitę.

Vienas iš pirmųjų inkstų pažeidimo požymių yra pabrinkimas. Iš pradžių pabrinksta tos vietos, kur yra puraus poodinio ląstelyno (pvz. paakiuose). Kartais pabrinkimas yra nedidelis, matomas tik iš ryto. Tačiau dažnai vaikas net negali pakelti vokų ir atsimerkti. Vėliau pradeda pabrinkti galūnės, strėnos, berniukams net kapšelis. Atsiradus dideliems pabrinkimams, 2-4 kg padidėja vaiko svoris ir mažiau išsiskiria šlapimo. Inkstų ir šlapimo takų ligoms būdingas skausmas juosmens srityje. Jis būna sergantiems ūminiu inkstų ir geldelių uždegimu. Labai stiprūs priepuoliniai, trunkantys nuo kelių minučių iki kelių parų, skausmai būdingi inkstų akmenligei. Jie atsiranda, sutrikus šlapimo tekėjimui šlapimtakiu, kai jį užkemša akmuo. Dažnai skausmas plinta į pilvo apačią, kirkšnį, lytinius organus.
Skausmų varginami vaikai verkia, blaškosi, ieško patogios padėties (atsigula, atsisėda, atsiklaupia, vaikšto). Jie pablykšta, suprakaituoja, neretai vemia arba skundžiasi pykinimu. Akmenligė dažnai nustatoma tiems vaikams, kurių motina ar tėvas serga šia liga.

Svarbus inkstų ligų požymis yra arterinio kraujospūdžio padidėjimas. Vaikui sergant ūminiu inkstų uždegimu, jis padidėja pirmomis ligos dienomis ir laikosi vidutiniškai 8-10 dienų. Labiau padidėjęs ir pastovus kraujospūdis būna sergantiems lėtiniu inkstų uždegimu. Kai yra susiaurėjusios inkstų kraujagyslės ar įvairūs įgimti inkstų trūkumai, jo padidėjimas yra vienas iš pirmųjų šių sutrikimų požymių. Jei kraujospūdis staigiai didėja, vaikas skundžiasi stipriais galvos skausmais, širdies plakimu, skausmais jos plote, dusuliu. Jo lūpos truputį pamėlynuoja. Kartais sutrinka regėjimas, pritemsta sąmonė ir net atsiranda traukuliai. Tai dalinai priklauso nuo padidėjusio kraujospūdžio ir smegenų pabrinkimo.

Vaikui pradėjus negaluoti, būtina atkreipti dėmesį į šlapinimosi dažnumą, kuris priklauso nuo per parą išgerto skysčių kiekio, prakaitavimo, karščiavimo, viduriavimo. Paros šlapimo kiekis sudaro 75-80% išgertų skysčių kiekio. Normaliai dieną turi išsiskirti 2/3, o naktį 1/3 paros šlapimo.

Sutrikus inkstų veiklai, vaikas pradeda dažniau šlapintis naktį, nes inkstai stengiasi kompensuoti savo nepakankamą darbą dienos metu. Tėvai, pastebėję, kad vaikas naktį dažniau šlapinasi, nors ir nėra kitų ryškesnių inkstų pažeidimo požymių, turi tuoj pat parodyti jį gydytojui.

Dažniau šlapinasi sergantieji šlapimo pūslės uždegimu, cukralige, mažėjant pabrinkimams. Vaikas rečiau ir mažiau šlapinasi, kai serga inkstų uždegimu, didėja pabrinkimai. Ypač pavojinga, kai jis visai nustoja šlapintis ir organizmas apsinuodija medžiagų apykaitos produktais, kurie, kai nesutrikusi inkstų veikla, pasišalina iš organizmo. Šlapimas visiškai neišsiskiria, kai yra įsisenėjusios abiejų inkstų ligos, užsikimšę šlapimtakiai, įvykus traumai. Reikia atkreipti dėmesį ir į šlapimo spalvą bei skaidrumą. Normalus šlapimas yra šiaudų ar gintaro spalvos, skaidrus. Daug geriant skysčių, jis prasiskiedžia ir pasidaro dar šviesesnis, o mažai jų vartojant, esti sodriai geltonas. Jeigu šlapimas ilgiau pastovi, jis pasidaro nebeskaidrus, jame nusėda druskos. Todėl apie šlapimo skaidrumą galima spręsti, tik tiriant jį šviežią.

Sergančiųjų inkstų ligomis šlapime gali atsirasti baltymų, raudonųjų ir baltųjų kraujo kūnelių, bakterijų, kurie pakeičia šlapimo skaidrumą, spalvą. Pastaroji gali pakisti, vartojant kai kuriuos maisto produktus, vaistus. Tik sveikų naujagimių šlapime gali būti baltymų. Kartais jų atsiranda, išsimaudžius šaltame vandenyje, po fizinio įtempimo (dalyvavimo varžybose ir kt.), suvalgius daug žalių kiaušinių baltymų. Jei vaiko stuburas yra iškrypęs į priekį, tai stovint mechaniškai dirginamas inkstas ir šlapime galima rasti baltymų, kurie išnyksta, atsigulus į lovą. Jei šlapime nuolat randamas padidėjęs baltymų kiekis, tai inkstų veikla yra sutrikusi.

Kraujo arba eritrocitų šlapime būna sergantiems inkstų, šlapimo pūslės uždegimu, inkstų tuberkulioze ar naviku, po akmenligės priepuolio. Jei eritrocitų yra nedaug, jie matomi tik tiriant mikroskopu, o kai daug – šlapimas būna panašus į mėsos nuo¬plovas (drumzlinas, rusvas).

Jei šviežias šlapimas yra drumzlinas ir pūlingas, galima įtarti šlapimo takų ar inkstų geldelės bei inkstų audinio. uždegimą. Tuomet jį tiriant mikroskopu, randama daug leukocitų, o pasėlyje – daug bakterijų.

Šlapimo nuosėdose neretai galima rasti įvairių cilindrų, kurie atsiranda inkstų latakėliuose iš ląstelinių ęlementų (suirusių epitelio ląstelių, eritrocitą, leukocitų) ir baltymų.