Išvarža

Išvarža – tai tam tikra kūno dalis, kuri įprastai turėtų būti tam tikroje ertmėje, bet išvirsta už jos ribų. Pavyzdžiui, žarnynas yra pilvaplėvės ertmėje, bet jeigu dalis jo išvirsta už pilvaplėvės ir pilvo ribų, tai ir vadinama išvarža. Jeigu yra pažeista pilvo sienelė, gali atsirasti bambos išvarža (per pernelyg platų bambos žiedą gali išvirsti dalis žarnyno) bei kirkšnies išvarža. Gali būti ir diafragmos išvarža.

Išvarža liaudiškai vadinama trūkiu. Suaugusiesiems dažniausia kirkšnies išvarža, kai trūksta pilvo sieną laikantys raiščiai ir pilvo ertmės turinys išvirsta pro pilvo sienelę.

Vaikų išvaržos dažniausiai yra įgimtos. Jų atsiranda dėl įgimto pilvo sienelės trūkumo, kai raumenys ir raiščiai nėra dar tvirti. Išvarža gali atsirasti ir dėl vystymosi trūkumų, kai „neužsiklijuoja” koks audinys ir lieka atvira ertmė. Padidėjus spaudimui pilvo ertmėje, dalis žarnyno gali išvirsti pro nesuaugusį kanalą.

Kirkšnies išvarža, arba vandenė

Jeigu kūdikis gerai vystosi, pro tam tikrą tarpelį, vadinamą išoriniu kirkšninio kanalo žiedu, nusileidžia sėklidė. Kol kūdikis dar gyvena mamos pilvelyje, sėklidės vystosi pilvo ertmėje ir tik vėliau nusileidžia į kapšelį. Tačiau gana dažnai jame matyti ne tik kiaušinėlis, bet ir skystis, kapšelis atrodo neproporcingai didelis. Taip nutinka dėl to, kad kanalas, kuriuo leidosi kiaušinėlis, neužsidaro iki galo, tad atsiranda vietos susidaryti išvaržai – sutekėti skysčiams, kurių šiek tiek yra pilvo ertmėje, arba įkristi daliai žarnos.

Kiaušinėliai turėtų nusileisti, o kanalas užsidaryti dar prieš kūdikiui gimstant. Kirkšnies išvaržos ypač dažnai būna neišnešiotiems kūdikiams. Dažnai prie vienos bėdutės prisideda dar ir kita – kriptorchizmas , t. y. nenusileidę kiaušinėliai.

Išoriškai išvarža atrodo kaip gumbelis arba patinimas. Mamos kartais įtaria, kad kūdikiui gali būti padidėjęs kirkšnio limfmazgiai, ypač jeigu išvarža nedidelė.

Paprastai tėvams rekomenduojama palaukti kelis mėnesius, kol skystis susigeria ir kanalas „sulimpa” taip, kad pro jį negali nutekėti skysčiai į kiaušinėlį.

Dažnai pasitaiko kūdikiams, ypač būdinga gimusiems mažo svorio bei neišnešiotukams, nes jų pilvo sienelė ir pilvo raumenys yra silpniau išsivystę. Paprastai matomas platus, nuo kelių milimetrų iki kelių centimetrų skersmens, bambos žiedas. Pro ploną odą matyti ir dalis plonosios žarnos, o uždėjus ranką galima pajusti, kaip dirba žarnynas. Bambos išvaržos dažniausiai „užsidaro”, todėl ir operuoti rekomenduojama tik 3-5 metų vaiką (laukiama, kol išvarža pati savaime susitvarkys ir nebus atviros ertmės). Mažyliui augant, judant, bėgiojant stiprėja pilvo raumenys, padidėja riebalų sluoksnis ir žiedas dažnai savaime užsitraukia. Tačiau gumbelis lieka. Jeigu išvarža lieka didelė, didėja iki 3-5 m., vaikas jaučia nepatogumą, skausmą, operuojama anksčiau. Paprastai bambos išvarža vaikui augant mažėja.

Liaudies išmonė – ant išvaržos dėti pinigėlį ar ją klijuoti negelbėja.

Diafragmos išvarža

Ši išvarža yra įgimta, plika akimi nematoma. Vienas jos požymių – gausiai atliejama pieno. Kūdikis atpila daug pieno, kuris užlieja plaučius, kosti. Esant diafragmos išvaržai gali būti ir kitų apsigimimų, tačiau nebūtinai. Neretai šią išvaržą turi ir suaugę žmonės. Sunku pasakyti, ar išvarža yra vaikystės „palikimas”, ar tik vėliau susilpnėjo diafragmos žiedas. Dažniausiai pavalgius yra jaučiamas „pilnumas”, skauda pilvą.

Paprastai išvaržos neskauda ir ji gali daug mėnesių nesukelti jokių bėdų. Išskyrus, žinoma, tuos atvejus, kai gumbelis yra toje vietoje, kurioje jo neturėtų būti. Tačiau visada reikia kreiptis į chirurgą, pasikonsultuoti, ar nereikia skubios operacijos. Dažniausiai išvaržų operacijos yra planinės. Operuoti reikia, nes pačios savaime jos niekur nedingsta, o įstrigusi išvarža pavojinga gyvybei. Kad įstrigo, sakoma tada, kai į atvirą ertmę, išvaržos maišą, patekusios žarnos užsilenkia ir išsivysto žarnyno nepraeinamumas. Tuomet jau reikia skubios operacijos. Bambos išvarža įstringa labai retai. Kartais įstrigusią išvaržą galima atkurti ir mechaniškai (čiuopiant rankomis), tačiau tai labai skausminga procedūra. Dažniausiai išvarža įstringa kūdikiams ir mažiems vaikams.

Privalu žinoti:

  • kūdikį, kuris turi išvaržą, reikia parodyti chirurgui;
  • paprastai išvarža nėra pavojinga, bet savaime neišnyksta, todėl ją reikia operuoti;
  • dažniausiai atliekamos planinės išvaržų operacijos;
  • pavojinga gyvybei gali būti įstrigusi išvarža. Laiku nesuteikus pagalbos, vaikas gali mirti po kelių valandų;
  • dažniausiai išvarža įstringa mažiems vaikams;
  • neišnešiotukai ir mažo svorio kūdikiai dažniau gimsta turėdami išvaržą.

Parengta pagal: pediatrę neurologę Rūtą Maciulevičienę