Jei vaikas nemoka dalintis

Tai, jog maži vaikai nesidalija žaislais ir mėgsta atiminėti juos iš kitų yra natūralus dalykas. Metukų ar kelerių vaikas dar neskiria, ką reiškia žodžiai „mano” ar „nemano”. Pamato, užsigeidžia ir pasiima ne savo daiktą. Bet lygiai taip gali kitam ir atiduoti savo daiktą. Nesupranta, gražu tai ar ne. Mažyliai atiminėja ne tik žaislus, bet ir saldainius ar kitus skanėstus. Jei neduoda, kartais trinkteli pasitaikiusiu žaislu pastarajam per galvą. Vienas laiko ir nenori atiduoti, o kitas traukia ir bando atimti – dažnas vaizdelis mamyčių akims.

Psichiatrės komentaras: Nereikia tikėtis, kad metų dvejų, o kartais net ir vyresnis vaikas ims bei sąmoningai atiduos savo žaisliuką. Mažylis labai nuoširdžiai nori turėti, imti, gauti, mat pirmaisiais gyvenimo metais jaučiasi esąs pasaulio „bamba”. Aišku, vaikas gali savo daiktą atiduoti dėl to, kad mama prašo, liepia ar baugina, bet ne dėl to, kad taip būtų mandagu elgtis. Todėl tėvai neturėtų nusivilti savo nedraugišku, nenorinčiu dalytis savo daiktais ar iš kitų žaislus atiminėjančiu mažyliu.

Kaip elgtis? Geriausia būtų nesudaryti sąlygų tokiems vaiko veiksmams, kai jis atiminėja žaislus iš kito ir dar jį aptalžo. Kovoti natūralu, tačiau tėvams reikia stebėti, kad mažylis nenuskriaustų savęs ar kitų. Svarbu pastebėjus bandantį draugiškai pasidalyti vaiką pagirti.

Atiminėjimas

Kartą stebėjau dvejų metukų dvynes. Viena labai domėjosi aplinka. Ji pasiimdavo mašinėlę, vežiojo lėles. Antroji prieidavo ir atimdavo viską, prie ko pirmoji prisiliesdavo. Ir labai greit numesdavo, vos tik sesė susirasdavo naują žaislą.

Psichiatrės komentaras: Mergaitei reikėjo nugalėti, atimti, būti ten, kur kas nors įdomaus vyksta. Matyt, taip jau yra, kad vienam mažyliui įdomu atrasti, pasiimti žaislą, kuris guli. Bet kitam jis tampa įdomus, kai pamato, kad kitam linksma. Ir tą ,,linksmumą” reikia pasiimti.

Kaip elgtis? Nereikėtų labai sureikšminti tokių aplinkybių, tačiau jos gali rodyti, kad tam vaikučiui, kuris atiminėja iš kitų žaislus, gali trūkti tėvų dėmesio. Matyt, mamos ir tėčio akys krypsta į jį tik tuomet, kai atima, nuskriaudžia kitą. O kol žaidžia vienas, niekam nėra įdomus. Reikia patiems tėvams imtis iniciatyvos organizuoti vaiko veiklą, nesudaryti „kovai” palankios padėties, stengtis pagirti gerą vaiko elgesį. Svarbu savo reakcija nepaskatinti vaiko agresijos, jei žaisliuką atiminėja ne iš piktos valios, o dėl to, kad labai nori jį turėti. Mažylis nesugeba suprasti, ką ne taip padarė, tačiau mes visada galime nukreipti jo dėmesį, pasiūlyti ką nors įdomesnio. Labai svarbu, kad vaikui neliktų skaudžių prisiminimų ar kaltės jausmo dėl to, kad labai nuoširdžiai norėjo paimti žaislą, o tapo tėvų pasipiktinimo ar pajuokos objektu.

Du žaislai

Dažnai nuėjus į svečius kyla skandalų. Arba vaikas nenori atiduoti padovanoti atnešto žaisliuko, arba rimtai ketina iš svetimų namų išsinešti kokį nors ilgaausį kiškį. Ką daryti mamai? Nusileisti mažiuko užgaidoms, ar ne?

Psichiatrės komentaras: Ko gero, geriausia į svečius nusinešti dvi lėles. Vieną padovanoti, o kitą palikti savo mergaitei. Vyresni vaikai jau supranta gimtadienio dovanas ir moka laukti savojo, todėl gali susitaikyti su tokia padėtimi, o mažiukui kur kas sunkiau. Vaikui reikia leisti norėti ir liūdėti, jei negauna to, ko nori. Tai labai natūralūs jausmai. Juk ir mes, suaugusieji, ne viską galime turėti. Tačiau būtina jausti, ar mūsų vaikas jau pajėgia pasidalyti ar atiduoti savo žaislus. Svarbu mažiuką mokyti, kad iš svetimų namų nieko neišsinešame. Noras išsinešti atsiranda apie antruosius gyvenimo metus.

Kaip elgtis? Jei svečiuose pyplys ožiuojasi, tikrai ne metas aiškintis santykius. Galima leisti jam išsinešti žaislą arba jo neišsinešti. Tik būtina žinoti, kad jau atsirado auklėjimo spragų. Mat vaikas jau yra išmokęs išsireikalauti iš tėvų to, ko nori. Patarimas tėvams – būti nuosekliems ir laikytis duoto žodžio. Jei pažadame vaikui, kad negalės paimti žaislo, privalome laikytis savo žodžio. Jei nusprendžiame jam padovanoti ką nors nauja, taip pat privalome laikytis susitarimo. Tik tada, kai vaikas jaus, kad gali pasitikėti tėvais ir kad jais neįmanoma manipuliuoti, sumažės ir bėdų. Paprastai vaikai, kurie užsispiria išsinešti iš svečių ar parduotuvės kokį nors žaislą, kovoja visai ne dėl jo, o su tėvais: kas ką nugalės.

Pasidalyti gražu

Maždaug apie trečiuosius-šeštuosius gyvenimo metus vaikai „atranda” dar nepatirtą jausmą, kad gražu pasidalyti tuo, kas tau pačiam brangu. Tėtis džiaugiasi, kai sūnus broliukui duoda išbandyti savo mašinėlę. Mama šypsosi, kai kaimynų mergytei leidžia palaikyti lėlę. Su tokio amžiaus mažyliais jau galima susitarti, pasakyti jiems, kad eisime į svečius, ir tikimės, kad vaikas mokės tinkamai elgtis, aptarti iš anksto galimą sunkią padėtį. Tik nereikia tikėtis, kad visus „išaugtus” žaislus vaikas kilniadvasiškai atiduos labdarai. Vyresniems kartais malonu atiduoti ,,išaugtą” barškutį mažesnima, bet ir jiems kartais nė iš šio, nė iš to pasidaro jo labai labai gaila. Kaip ir ketverių metų Ignui, kuris labai nuoširdžiai nešė dovanų guminę antytę dviejų mėnesių pusseserei. Visą kelią kalbėjo, kad atiduos ją, o priėjęs prie lovytės nenorėjo su žaisliuku skirtis. Mamai paliepus metė antytę ir verkdamas išrėžė: ,,Imk, bet žinok, kad ji mano buvo!”

Iki šešerių metukų vaiko pasaulis sukasi tik apie jį patį ir pats vaikas sau yra svarbiausias. Todėl tiesiog būtina už gerus darbus mažylį pagirti kad ir šimtus kartų, o ypač už tuos, kai vaikas pasielgė brandžiau, atsakingiau, draugiškiau, nei būdamas mažas, svarbu, kad jis džiaugtųsi ir didžiuotųsi savimi. Kuo labiau tėvai giria savo vaikutį, tuo lengviau jam susitaikyti su nemalonia padėtimi. Vaikas, už gerą elgesį apdovanotas gerais žodžiais, pradeda suprasti, kaip dera elgtis.

Konsultavo: vaikų ir paauglių psichiatrė Goda Bačienė