Kas mėgsta užmigti atsigulęs ant šono, kas ant pilvo ar nugaros. O kaip patinka naujagimiui? Į šį klausimą pavyks atsakyti po kelių mėnesių, kai mažylis išmoks vartytis ir galės atsigulti taip, kaip jam geriausia. O kol kas jis pabunda tokia pat padėtimi, kaip ir užmiega. Todėl kol išmoks vartytis, mamai reikia pasirūpinti, kad mažylis negulėtų visada viena padėtimi. Jau vien dėl to, kad tai nuobodu net ir mažam žmogučiui.

Kiekvienam naujagimiui patinka mamos prisilietimai, būti ant rankų, nes jaučiasi saugus. Nebijokite jo iškelti iš lovytės ir vėl paguldyti. Kaskart vis nauja guldymo padėtis reiškia naują patirtį.

Kaip guldyti naujagimį?

• * Laikykite kūdikį arti savęs ir lėtai pasukite ant šono. Kūdikis galės stebėti, kas darosi, kai guldote į lovytę, ir jausis saugesnis. Besirūpindama kūdikiu nepamirškite ir savęs. Uždėjusi vieną koją ant pakylos palengvinsite krūvį stuburui. Kol kas kūdikis sveria visai nedaug, bet kasdien jis bus vis sunkesnis.
• * Apklotu užklotą kūdikį guldykite kuo arčiau kojūgalio. Taip gulėdamas mažylis nenuslys po apklotu. Naujagimius, guldomus įsuktus į vokelius arba miegmaišius, galima guldyti ir aukščiau – tvirtai susupti negalės jų užsitraukti ant nosytės.
• * Naujagimiui pagalvė nėra reikalinga. Maždaug iki pusės metukų turėtų gulėti be jos. Pagalvę galima pakišti po čiužiniu arba po lovytės kojomis padėti, tarkim, po knygą, kad gulinčio kūdikio galvytė būtų aukščiau už kūnelį.
• * Pamaitintą, bet atpylinėjantį kūdikį guldykite ant šono (gali atpilti, jei neatsirūgo pamaitintas). Kad naujagimis gulėtų tokia padėtimi, paremkite nugarytę susuktu rankšluosčiu. Naujagimio vieno gulėti tokia padėtimi nepalikite.
• * Nuo pat pirmos dienos pratinkite naujagimį gulėti ant pilvuko. Paprastai taip gulėti nemėgsta kūdikiai, kuriuos tėvai vėlai pradėjo guldyti ant pilvo. Taip guldyti verta dėl to, kad žinotų, jog yra tokia padėtis. Gulinčio ant pilvuko vieno nepalikite.

Parengta pagal: pediatrę neurologę Rūtą Maciulevičienę

Nemalonus kvapas iš burnos kankina ne tik suaugusiuosius, bet ir mažylius. Ir tam nemaloniam kvapui visuomet yra priežastis. Kokia? Priežasčių gali būti įvairių.

Būklę, kai iš burnos dažnai juntamas nemalonus kvapas, medikai vadina halitoze (lot. halitus – kvėpavimas). Su netikusiu burnos kvapu reikia ne kovoti, bet rasti priežastį, dėl kurios jis kilo.

Blogo kvapo atsiradimo priežastys

Blogas kvapas iš burnytės kartais juntamas ir tada, kai nėra jokios ligos ar sutrikimo. Kvapas nemalonus tik todėl, kad džiūsta burna, nes vaikas labai susijaudino arba prisikimšo sauso maisto. O gal maiste buvo produktų, turinčių eterinių aliejų (česnako, svogūno ir pan.)? Vaikui tereikia išgerti melisų ar mėtų arbatos, suvalgyti citrusinį vaisių ir burna vėl kvepia gaiviai. Visai natūralu, jei ne itin gaivus kvapelis būna ryte ką tik prabudus. Naktį seilių, turinčių antibakterinių savybių, liaukų veikla sulėtėja. Mažiau seilių — daugiau blogųjų bakterijų. Jos tūno ant liežuvio nugarėlės, galinėje jo dalyje, ir skleidžia blogą kvapą.

Išsausėti vaikučio burnytė, sklisti blogas kvapas gali ir tada, kai jos gleivinė džiūsta dėl labai sauso oro namuose. Tuomet pakanka vėdinti, drėkinti būstą, vaikučiui dažniau pasiūlyti atsigerti ir jo burnytė vėl maloniai kvepės.

Ėduonis ir netinkama higiena

Bakterijoms nereikia sudaryti sąlygų kauptis ir daugintis. Net jei ir neskauda dantukų, du kartus per metus vaiką reikia nuvesti pas odontologą, kad apžiūrėtų, ar nėra ėduonies, ar nesusidėvėjo jau sugydytų dantukų plombos. Kai jos aptirpsta ar aptrupa, tampa puikia slėptuve ir veisykla bakterijoms, kurių iš ten neįmanoma pašalinti, ypač tada, jei tėveliai vaiko dantukus valo skubėdami arba vaikas dar nėra gerai įgudęs tinkamai naudotis dantų šepetėliu, per trumpai juos valo. Vyresnį vaiką patartina išmokyti ne tik 2 k. per dieną po mažiausiai 2-3 min. valytis dantis, bet ir naudotis tarpdančių siūlu bei pašalinti apnašas nuo liežuvio. Jei vaikas dėvi koreguojamąją dantų plokštelę, kiekvieną kartą pavalgius būtina išsivalyti dantis ir burnai skalauti naudoti antiseptinius tirpalus.

Pasitaiko, kad bakterijos ir apnašos ant liežuvio kaupiasi dėl įgimtų anatominių jo ypatybių.

Stomatitas

Tai burnos gleivinės ir minkštųjų audinių uždegimas, kurį sukelia alerginė reakcija, bakterijos, virusai bei grybeliai. Vienas iš dažniau kūdikius ir mažus vaikus atakuojančių grybelių – baltasis balkšvagrybis, kuris sukelia kandidozinį stomatitą (pienligę). Pūslelinės virusas taip pat neretai pasidarbuoja. Uždegimas kyla ir tada, kai gleivinę pažeidžia cheminės medžiagos, karštis, mechaninis sužalojimas. Stomatitas gali būti kitos ligos padarinys (pvz., vėjaraupių).

Patys tėveliai gydyti vaikutį neturėtų. Negalėdami nustatyti tikrosios ligos priežasties, gali jam pakenkti. Juk vienu atveju reikia skirti antibiotikų, kitu – vaistų nuo virusų ar kt. Tad jei tėveliai pastebi padidėjusį seilėtekį, pakilusią temperatūrą, jaučia iš vaiko burnos sklindantį nemalonų kvapą, o ant lūpų, gleivinėje ant skruostų, dantenų liežuvio, pastebi pūslelių, žaizdelių, balkšvų opelių ar šašiukų, vaikas skundžiasi burnytės skausmu, būtina kreiptis į gydytoją. Netinkamai gydomas uždegimas stiprėja, sutrinka skonis, stiprėja skausmas, labiau džiūsta burna ir kt.

Rėmuo

Nemalonus kvapas iš burnos gali sklisti, kai padidėja skrandžio rūgštingumas arba vargina rėmuo (neužsiveria raumenų raukas tarp stemplės ir skrandžio), kai netoleruojami kai kurie maisto produktai ar užkietėjus viduriams žarnyne kaupiasi nesuvirškinto maisto likučių, padaugėja dujų, kurios pasišalina per burną. Vaikas turėtų valgyti daugiau ląstelienos turinčių produktų (daržovių, vaisių), jogurto, gerti rūgpienio ir kefyro. Jei dažnai vargina pilvo skausmas, pūtimas, vidurių užkietėjimas ar rėmuo, būtų pravartu pasitarti su vaikų gastroenterologu, atlikti šlapimo tyrimą. Vyresnį vaiką blogas kvapas gali varginti, kai dažnai valgo maisto, turinčio daug gyvūninės kilmės riebalų.

Skysčių stoka

Blogas (acetono) kvapas iš burnos taip pat gali sklisti, jei vaikas gausiai viduriavo ar vėmė, nes organizmui stinga skysčių. Po vėmimo vaikui pasiūlykite išsiskalauti burną virintu vandeniu, duokite gausiai gerti.

Lėtinis tonzilitas (angina)

Tai gomurio migdolų (tonzilių) užkrečiamosios ar alerginės kilmės uždegimas. Vaikui pakyla aukšta temperatūra (net iki 40 laipsnių), krečia šaltis, vargina galvos, gerklės, kartais net ir pilvo skausmas, vemia. Ant liežuvio matyti baltų ar gelsvų, apnašų, tonzilių įdubose gali matytis pūlinių, juntamas nemalonus kvapas. Jį sukelią tonzilių „kišenėse” susikaupusios bakterijos. Būtina kreiptis į gydytoją. Jis skirs antibiotikų, patars, kaip reikia gydyti (burną skalauti ramunėlių arbata, dėti sausą šildomąjį kompresą ir kt.).

Po antibiotikų vartojimo

Reikėtų prisiminti, kad pavartojus antibiotikų kurį laiką taip pat gali iš burnos sklisti nemalonus kvapas, nes šie vaistai pakeičia gerųjų ir blogųjų bakterijų pusiausvyrą. Norint ją sugrąžinti reikėtų vaikui duoti maisto produktų, kuriuose yra gerųjų bakterijų, arba nupirkti preparatų iš vaistinės. Jei netikęs kvapas vis tiek išlieka, būtų gerai pasitarti su ausų, nosies, gerklės gydytoju.

Sloga

Tai dažniausiai virusų sukeltas gleivinės uždegimas nosies ertmėje. Prasidėjus slogai iš pradžių teka skystos išskyros, po kelių dienų jos tampa gleivingos ar pūlingosios. Tada ir gali burnytėje atsirasti nemalonus kvapas. Jis išsilaiko ilgiau, jei sloga komplikuojasi sinusitu, nes kai vaikas serga burnos ertmės ar viršutinių kvėpavimo takų uždegimu, bakterijos, nors ir įsitaisiusios giliau, vis tiek skleidžia prastą kvapą.

Nosytę prieš naktį ir ryte reikėtų praplauti jūros vandeniu ir gerai išsiurbti. Krūtinėlę galima įtrinti specialiu tepaliuku su eteriniais aliejais, į nosytę palašinti gleivinę sutraukiančių vaistukų, tačiau kaip gydyti mažylio (pirmų, antrų gyvenimo metų vaikučio) slogą, kad ji nesikomplikuotų, geriausiai būtų pasitarti su vaikučio gydytoju. O vyresniam galima paruošti šiltą druskų vonelę pėdoms, padaryti inhaliacijų, išvirti ramunėlių ar liepžiedžių arbatėlės.

Svetimkūnis

Kartais blogo kvapo būna priežastis būna į nosytę vaiko įsikištas ir pradėjęs gesti svetimkūnis. Tai įtarus reikėtų kreiptis į ausų, nosies ir gerklės gydytoją.

Kitos priežastys

Halitozė gali būti dėl cukrinio diabeto (kai atsiranda hiperglikemija, t. y. kraujyje labai padaugėja cukraus), nepakankamos inkstų ar kepenų veiklos, įgimtos tulžies latakų deformacijos, plaučių ligos.

Parengta pagal: pediatrę Virginiją Lukšienę

Naujas pavojus paauglių tėveliams – skaitmeniniai narkotikai. Dabar net ir sėdėdamas prie kompiuterio jūsų vaikas gali patirti panašių pojūčių, kokius sukelia tikros narkotinės medžiagos.

Staigiai išpopuliarėję Amerikoje skaitmeniniai narkotikai I-Doser kėsinasi ir į Europos jaunimą. Binaural Brainwave Doses – tai kompiuterinė programa, veikianti mūsų smegenis per įvairių garsų mišinius.

Programoje yra gana platus spektras įvairiausių narkotikų – nuo lengvų iki labai labai sunkių, todėl “pradinukams” patariama pradėti nuo lengviausiųjų, visai kaip ir realybėje.

Specialistai teigia, jog didžiausias neigiamas poveikis, kurį sukelia šie skaitimeniniai narkotikai, yra tas, jog programa skatina smalsumą, o toks smalsumas gali privesti prie to, jog jaunuoliai stipriai susidomės ir realių narkotikų pabandymu ir vartojimu. Taip pat, specialistų teigimu, jokio narkotinio poveikio ši programa nesukelia, jaunuoliams tiesiog pasireiškia placebo efektas. Be to, jau nuo senų laikų žinoma, jog muzika gali stipriai stimuliuoti mūsų pojūčius, tiek juos slopinti, tiek suaktyvinti. Todėl nėra duomenų, jog “I-Doser” sukelia tokius pat neigiamus padarinius, kaip tikri narkotikai, nors dozių pavadinimai programoje atitinka tikrų narkotikų pavadinimus.

Taigi, labai išsigąsti, kaip ir nereikėtų, tačiau geriau jį nuo to apsaugoti, nes smalsumas žadina dar didesnį smalsumą.

Bet kuriuo atveju, skaitmeninių narkotikų muzika tai ar ne, tėvams turėtų rūpėti tai, ką klauso jūsų vaikas. Destruktyvi ir sunki muzika skatina ir destruktyvų agresyvų elgesį. Žinoma, nereikia drausti savo paaugliui klausytis tokios muzikos, jeigu ji jam patinka. Geriausia pasikalbėti, kodėl jam patinka tokia muzika ir kokie jausmai jį užlieja jos klausant. Kai būnate kartu namuose, pasiūlykite pasiklausyti jaunuoliui tokios muzikos, kokia patinka jums.

Parengta pagal: www.ledi.lt

Kad išvengtumėte didesnių komplikacijų, tinkamai prižiūrėkite sloguojantį vaikelį:

* vaiko kambarį dažnai vėdinkite, palaikykite 17 – 18 laipsnių kambario temperatūrą;
* nesiveskite sloguojančio vaiko į svečius ir venkite kviestis svečius į savo namus;
* jei vaikelis sloguoja, tačiau nekarščiuoja, būkite su juo gryname ore, kadangi kūdikiui gryname ore palengvėja kvėpavimas, geriau pailsi;
* odą apie nosies angeles plonu sluoksniu patepkite riebiu kremu;
* jei vaikeliui skilinėja ir sausėja lūpos, jas taip pat galite patepti riebiu kremu;
* skirkite pakankamai laiko poilsiui ir miegui, neišvarginkite vaiko, tegu žaidimai jam sergant būna ramesni;
* vaistus į nosį lašinkite tik tuo atveju, jei juos paskyrė gydytojas ir laikykitės jo nurodymų;
* slaugydama vaiką pati (arba jei jį slaugo artimieji) dažnai plaukite rankas, vėdinkite kambarius, valykite dulkes ir grindis drėgnu skuduru.

Į gydytoją nedelsdamos kreipkitės, jei vaikutis, sergantis sloga, ima stipriai kosėti, jam pakyla temperatūra, jis neleidžia prisiliesti prie ausyčių, tampa irzlus ir neramus, išskyros iš nosies tampa gausios, pūlingos ar su kraujo priemaišomis, ar sloga užsitęsia ilgiau kaip 10 dienų.

Dažnas kūdikis patiria pilvo dieglius. Dažniausiai juos sukelia susikaupusios dujos, kurios į organizmą patenka keliais galimais būdais: jų išsiskiria virškinant maistą arba nuryjamas oras valgant, netaisyklingai žindant ar kūdikiui verkiant. Taip pat pilvuko pūtimą gali sukelti maitinačios motinos vartojami maisto produktai, tokie kaip žirneliai, pupelės, varškė, riešutai, kopūstai, egzotiniai vaisiai, jogurtas ar rūgpienis. Šios maisto medžiagos kartu su motinos pienu patenka į kūdikėlio organizmą ir sukelia pilvo pūtimą.

Patekti oro ryjant vaikelis gali, kai labai skuba valgyti. Jei jis godžiai čiumpa krūtį ir tisiog ryja pieną, po keleto minučių jis gali pravirkti dėl jį pradėjusių kankinti spazmų. Verkdamas iš skausmo, kūdikis prisiryja dar daugiau oro, todėl reikia stengtis kuo greičiau nuraminti kūdikį.
Paprastai pilvo diegliai prasideda staiga ir dažniausiai vakarais. Mažylis įsitempia, sugniaužia kumštukus ir rėkdamas kojytes lenkia prie pilvuko lyg važiuodamas dviračiu. Diegliai trunka maždaug nuo pusės iki 2 valandų. Tačiau ne visuomet reiškia, jog vaikutį diegliai kankina būtent dėl dijų susikaupimo. Prasidėjus diegliams būtina pasikonsultuoti su gydytoju, kad jis pasakytų tikrąją priežastį, kuri gali būti: apendicitas, išvarža, centrinės nervų sistemos ligos, virškinamojo trakto ir šlapimo sistemos defektai.

Vienintelis kiaulytę sukeliančio viruso (paramikso) platintojas yra sergantis arba sveikas žmogus, nešiojantis užkratą. Slaptasis ligos laikotarpis trunka 2-3 sav. Jam baigiantis (porą dienų, kol suserga) seilėse atsiranda virusų, kuriuos žmogus platina oru čiaudėdamas, kosėdamas, kalbėdamas ir liesdamas virusu užkrėstus daiktus (rečiau). Po pirmų ligos požymių pradžios ligonis būna pavojingas dar 9 d. Paramikso virusas nėra labai lakus, todėl prie sveiko vaiko „prilimpa”, kai šis ilgiau pabūna viename kambaryje su ligoniu, pabendrauja.

Per nosį ar burną patekęs į naują „būstą”, virusas krauju keliauja į inkstus, skydliaukę, kasą, lyties, pieno ir seilių liaukas. Jis gali pažeisti smegenų dangalus bei pačias smegenis ir čia sukelti uždegimą. Mėgstamiausios paramikso viruso vietos – liaukos žando srityje prie ausų ir poliežuvinės seilių liaukos, todėl dažniausiai į jas ir įsiskverbia.

Dažniausiai serga

Retai kada kiaulyte suserga naujagimis ir kūdikis iki 6 mėn., nes dar turi iš mamos gautų antikūnų (jei ji sirgo šia liga). Paramikso virusas dažniausiai puola 5 -15 m. vaikus ir, anot statistikos, berniukus labiau nei mergaites. Vyresnis vaikas ir suaugusysis, kuris nebuvo paskiepytas, gali susirgti daug sunkiau nei mažylis.

Patinęs kaklas

Dažniausiai kiaulytė (epideminis parotitas) būna nesunki. Daliai vaikų liga jokių negalavimų nesukelia, bet jie apkrečia kitus. Tačiau paprastai po maždaug 2-3 sav., kai virusas patenka į organizmą, suprastėja savijauta, pakyla kūno temperatūra (net iki 39° C). Būdingiausias kiaulytės požymis – patinusios, skausmingos paausinių seilių liaukos apatiniame žandikaulyje, vienoje pusėje, po poros dienų ir kitoje. Kelias dienas patinimas vis didėja, gali patinti ir veidas. Virusas gali pažeisti ir požandines bei poliežuvines liaukas. Skauda ne tik ties patinusiomis paausio liaukomis, bet ir galvą, ausis, gerklę. Sutrinka vaiko miegas, vargina šaltkrėtis, burnoje jaučiamas sausumas. Ligoniukas tampa vangus, gali vemti, skųstis, kad silpna. Ligai užsitęsus pradeda skaudėti ne tik patinusį kaklą, bet ir ausis, dantis. Skausmas stiprėja kramtant, ryjant ar kalbant. Dingsta apetitas, todėl krinta kūno svoris.

Po kelių dienų ar savaitės liaukų patinimas pradeda atlėgti, vaiko savijauta gerėja.

Komplikacijos

Kai kada ligonėliui prasideda kasos uždegimas (pankreatitas). Tada atsiranda stiprus pilvo skausmas, pykinimas, vėmimas. Berniuką gali užklupti vienos ar abiejų lyties liaukų – sėklidžių uždegimas (orchitas). Sėklidės padidėja, skauda kapšelį, jo oda būna paraudusi, įtempta. Nors mokslo neįrodyta, bet manoma, kad po stipraus sėklidžių uždegimo berniukas kartais lieka nevaisingas. Mergaitei kiaušidžių uždegimas daug retesnis, silpnesnis ir įtakos vaisingumui neturi. Kilus pieno liaukų uždegimui krūtelėje atsiranda standus, skausmingas sukietėjimas, pakyla temperatūra. Kartais virusas pažeidžia galvos smegenų dangalus (meningitas) ir pačias smegenis (encefalitas). Vaiką pykina, vargina galvos skausmas, jis vemia, gali tapti mieguistas, atsirasti traukulių. Kitos komplikacijos gali paskatinti kurtumą, diabetą. Kilus komplikacijoms ligoniukas guldomas į ligoninę.

Kiaulytė daugiau nebeserga, nes organizmas įgauna ilgalaikį imunitetą.

Verta žinoti:

• Jam reikia ramybės, šilumos, švaros ir gryno oro. Vaiką guldykite atskirai nuo kitų vaikų (maždaug 7-10 d.), kad liga neplistų, kambarį vėdinkite du kartus per dieną, drėgnai valykite grindis ir visus kietus paviršius, virinkite patalynę.

• Vaistų nuo kiaulytės nėra, todėl reikia tokių, kurie palengvina vaiko savijautą. Kol patinęs kaklas ir laikosi aukšta kūno temperatūra, vaikas turėtų gulėti lovoje, vartoti vaistų nuo uždegimų, taip pat malšinančių temperatūrą ir skausmą.
• Kaklą apriškite šilta vilnone skarute ar šaliku, o burnytei skalauti paruoškite ramunėlių antpilo.
• Kad nereikėtų kramtyti, valgyti duokite skysto, trinto maisto, virto vandenyje arba garuose. Galite vaikui pasiūlyti skystą maistą valgyti per storą šiaudelį – mažiau skauda burnytę.
• Būtinai duokite gerti kambario temperatūros skysčių (vandens, nerūgštaus kompoto, arbatos). Jei išryškėtų jų stoka, ligoninėje į veną reikėtų lašinti gliukozės ir druskų tirpalų, kad būtų sugrąžinta skysčių ir elektrolitų pusiausvyra.
• Jei įtariamos komplikacijos, prieš skirdamas tinkamų vaistų, gydytojas atliks atitinkamus tyrimus (kraujo, šlapimo, juosmens smegenų skysčio, echoskopu pilvo organus apžiūrės ir kt.).

• Po ligos patartina dar savaitę vaiko neleisti į darželį ar mokyklą.

Kaip apsisaugoti nuo kiaulytės?

Lietuvoje visi vaikai antraisiais gyvenimo metais (15-16 mėn.) yra skiepijami gyvąja, susilpninta kiaulytę sukeliančio viruso kombinuotąja vakcina (kartu su tymų ir raudonukės skiepais). Antrą kartą skiepijama sulaukus12 m. Anksčiau kiaulytės skiepas kartais sukeldavo galvos smegenų uždegimų (meningitą). Dabar jo gamybai vartojami virusai stebimi jau beveik 30 m. ir, pasak ekspertų, jis yra itin saugus, tik labai retai po 7-30 d. gali šiek tiek pakilti kūno temperatūra, išberti, skaudėti sąnarius ar patinti seilių liaukos.

Skiepai neskiriami, jeigu:

* vaikas turi įgimtą imuniteto stoką ir jo organizmas yra nepasirengęs priimti skiepų;

* sirgo ūmia liga;

* ilgai buvo gydytas steroidais, vaistais nuo vėžio ar kitų sunkių ligų;

* patyrė stiprią alerginę reakciją tam tikriems antibiotikams;

* neseniai buvo suleista kraujo produktų.

Parengta pagal: pediatrę Virginiją Lukšienę

Bijote, kad jūsų sūnus gali išaugti “mamyčiuku”? Štai, ką turėtumėte žinoti auklėdama savi sūnų:

Jei sūnų auginate šeimoje, tuomet paaugęs sūnus turi praleisti daugiau laiko su tėvu ir kartu atlikti įvairius vyriškus darbus, mokytis vyriškumo iš tėčio.

Svarbu, kad sūnus augdamas matytų puikius tėvų santykius, meilę ir sutarimą. Dažnai tai, ką mato šeimoje, vaikas “perneša” į savo šeimą. Todėl vaikas turi matyti tinkamą vyro elgesį su moterimi.

Jei sūnų augina vieniša motina, tuomet ji privalo ugdyti savo sūnaus atsakingumą ir savarankiškumą. Didelė klaida yra viską daryti už savo sūnų. Jis pats turi mokytis, ką ir kaip reikia daryti. Žinoma, motina privalo padėti, tačiau kuo vaikas bus savarankiškesnis ir pats imsis viską daryti, tuo vyriškesnis užaugs. Svarbu palaikyti puikius santykius su sūnumi. Kalbėtis su juo ir atsižvelgti į jo norus, pomėgius ir nuomonę. Neprieštaraukite ir neatmeskite jo nuomonės. Visuomet savo nuomonę išsakydama pabrėžkite, jog “čia jūsų nuomonė”. Stenkitės dėl visko rasti kompromisą.

Savrbiausia, jog sūnus mylėtų savo motiną, nes tada jis vertina santykius su moterimis ir suaugęs vyras tampa švelnesnis bei rūpestingesnis su moterimis. Tačiau, kai sūnus per daug lepinamas ir iki paauglystės yra itin prisirišęs prie mamos (pvz. miega vienoje lovoje, mama jį maudo iki paauglystės ir t.t.), tuomet motina gali tapti rimta konkurente savo sūnaus merginoms.

Vaiko gyvenimui miegas nepaprastai svarbus. Ne tik todėl, kad miegodamas atgauna jėgas, pailsi. Miegas be galo svarbus visai organizmo fizinei veiklai ir raidai. Miegant medžiagų apykaita sulėtėja net trečdaliu, nukrinta kraujospūdis, kūno temperatūra, sulėtėja širdies ritmas bei kvėpavimas, daugiau išskiriama augimo hormono (daugiausia – pasiekus giliojo miego fazę, tarp 22-23 val.). Tuo pačiu metu atsiranda naujų jungčių nervų takams nutiesti, susiderina nervų sistema, kuri ir toliau nenutrūkstamai dirba. Vaikas miegodamas vėl išgyvena dienos potyrius ir taip tarsi pasikartoja žaidžiant ar mokantis įgytus įgūdžius. Todėl tėveliai turėtų rūpintis, kad vaikas miegotų tiek, kiek pagal amžių pataria medikai. Kad miegas būtų ramus ir netrikdomas, ne mažiau kaip porai valandų kasdien išvesti į kiemą. Tada vaikas jausis žvalus, noriau valgys, geriau įsidėmės ir įsisąmonins darželyje ar mokykloje gaunamas žinias.

Mieguistumas (hipersomija) yra vienas miego sutrikimų, daug retesnis nei nemiga, tačiau taip pat labai varginantis. Vaikas yra apsnūdęs, tarsi apdujęs, tampa piktesnis, irzlesnis, prislėgtos nuotaikos. Tokia būklė trukdo jo fizinei ir intelektinei veiklai. Jei mieguistumas trunka ilgai – mėnesį ar ilgiau, gali sulėtėti raida. Tačiau dažniausiai mieguistumas būna trumpalaikis, išnyksta kartu su jį sukėlusia priežastimi.

Mieguistumo priežastys:

Miego stoka, sutrikęs dienos režimas. Tai dažniausia mieguistumo priežastis. Vaikui miego trūksta, jei per vėlai užmigdomas ir anksti keliamas, nemiega dieną, jei naktį dažnai prabudinėja, nes trukdo įvairūs dirgikliai (triukšminga aplinka, šviesa, tvankus, karštas oras, šaltis, ankšti drabužėliai). Blogai miegoti gali pervargęs, vakare prisižiūrėjęs baisių filmukų, išgėręs gėrimų su kofeinu (arbatos, pepsikolos, kokakolos), prisismaližiavęs šokolado, patyręs daug ne tik blogų, bet ir gerų įspūdžių, pasikeitus dienotvarkei. Mažylis blogai miega, kai serga, jam kvėpuoti pro nosytę trukdo sloga.

Jei dieną vaikas pervargsta, vakare būna neramus, suirzęs, jam sunku užmigti, padėti gali švelnios raminamosios homeopatinės priemonės. Nurimęs, be trikdžių naktį išmiegojęs vaikas dieną bus žvalus, geros nuotaikos.

Mažakraujystė. Jei vaiko kraujyje sumažėja eritrocitų (raudonųjų kūnelių) arba hemoglobino (raudonojo pimento), kuris turi geležies ir perneša deguonį, išsivysto mažakraujystė. Vaikas pablykšta, jaučia nuovargį, jam silpna, norisi miego, pablogėja apetitas, dažniau plaka širdelė. Kreipkitės į gydytoją, kad patikrintų kraują. Jei tyrimas parodys mažakraujystę, nupirkite geležies papildų ir paisykite visų gydytojo nurodymų. Sureguliuokite mitybą, pasistenkite, kad vaikas su maistu gautų daugiau geležies.

Pakilusi ar nukritusi žemiau normos kūno temperatūra. Vaikui silpna, norisi miego, kai jis karščiuoja arba temperatūra nukrinta iki 35 laipsnių ar žemiau (hipotermija). Pamatuokite temperatūrą. Jei ji siekia 38,5 laipsnio, sugirdykite paracetamolio, o jei ypač žema, pasitarkite su šeimos gydytoju ar pediatru, ypač jei jūsų vaikas dar neišaugo iš kūdikystės amžiaus.

Užkrečiamoji liga. Jei vaikas tampa mieguistas sirgdamas vėjaraupiais, raudonuke ar kita užkrečiamąja liga ir skundžiasi, kad skauda galvą, kaklą, būtinai kreipkitės į gydytoją. Tai gali būti vienas meningito ar encefalito požymių.

Skysčių stoka. Vaikui, kuris ne tik mieguistas, bet ir vemia ar viduriuoja, tikriausiai stinga skysčių. Todėl jam silpna, norisi prigulti, pasnausti. Duokite gausiai gerti arbatos, mineralinio vandens be „burbuliukų”, o kūdikį dažniau pažindykite arba pagirdykite mišinuku, vandenuku. Nepamirškite specialaus druskų tirpalo.

Trauma. Gali būti, kad vaikas pasidarė mieguistas, nes susitrenkė galvytę. Jei iškrito iš vežimėlio ar lovelės ir todėl pasidarė vangus, mieguistas, kuo skubiau kreipkitės į gydytoją. Vyresnio vaiko paklauskite, ar jis negriuvo ir nesusitrenkė galvos.

Cukraligė. Mieguistumas gali būti vienas cukrinio diabeto požymių. Jei vaiką dar ir troškina, jis dažnai ir gausiai šlapinasi, dažniau kvėpuoja, pauostykite, ar iš burnytės nesklinda acetono kvapas, kuris būdingas, kai liga paūmėja, nes organizmas naikina savo baltymus ir riebalus, šiems irstant susidaro įvairių rūgščių. Viena jų – acetonas, kuris išskiriamas per plaučius ir su šlapimu. Jei užuodėte acetono kvapą, kuo skubiau kreipkitės į gydytoją, kad patikrintų gliukozės kiekį šlapime ir kraujyje.

Apsinuodijimas. Mažas vaikas tyrinėja aplinką ir radę ką nors, kas jį labai sudomina, gali nuryti. Apsinuodijęs vaistais arba alkoholiu vaikas tampa mieguistas, vangus, gali net prarasti sąmonę, atsirasti traukulių, vemti, viduriuoti. Apklauskite jį ir būtinai patikrinkite namų vaistinėlę, ar joje nieko netrūksta. Apžiūrėkite savo barą, ar buteliuose nesumažėjo alkoholio, patikrinkite buitinės chemijos spintutę. Supratę, kad mieguistumo priežastis – apsinuodijimas, paguldykite vaiką ant šono (pradėjęs vemti neužsprings) ir kuo skubiau kvieskite greitąją medicinos pagalbą. Kai praslinks nelaimė, vaistams, alkoholiui ir buitinei chemijai raskite vietą, kurios vaikas nepasiektų.

Vaistų poveikis. Kai kurių vaistų šalutinis poveikis – mieguistumas (pvz., raminamieji, nuo alergijos). Pasitarkite su gydytoju, ar jų nereikėtų pakeisti kitais.

Depresija. Vyresniam vaikui mieguistumas gali išsivystyti prasidėjus depresijai, atsiradus psichikos sutrikimų. Tada užsitęsia bloga nuotaika, sutrinka santykiai su bendraamžiais, tėvais, vengia su jais bendrauti, tampa dirglus, nenori valgyti (arba, priešingai, valgo daugiau nei įprastai), sutrinka virškinimas, skauda galvą, sunku susikaupti. Skirkite kaip galima daugiau dėmesio vaikui, išklausykite ir būtinai pasitarkite su gydytoju. Jis nuspręs, pas kurį specialsitą – neurologą ar psichologą nusiųsti vaiką.

Parengta pagal: pediatrę Virginiją Lukšienę

Psichiatro Denniso Friedmano atlikti tyrimai parodė, jog berniukai, kurie kūdikystėje ir ankstyvoje vaikystėje turi aukles, užaugę gali tapti mergišiais.

Motinos anksti iš savo vaiko atimdamos tam tikrą atsakomybę rizikuoja, jog sūnus gyvenime visada gali susidurti su dvejopais standartais, ypač situacijose su moterimis. Tai reiškia, kad net būdamas vedęs vyras gali manyti, jog dar kita moteris gali pasirūpinti visais jo poreikiais.

Vaikas, turintis auklę, susiduria su dviem moterimis: moterimi, kurią jis pažįsta, kuri yra jo motina, ir moterimi, su kuria jis palaiko praktinį ryšį, kuri jį maudo ir veda į parką. Todėl tokio berniuko pasąmonėje augant kirba mintis, kad netgi jei vieną dieną jį ribos socialiniai ir seksualiniai santuokos įsipareigojimai, jis galės turėti moterį, kuri tenkins visus poreikius.

Vienas iš sprendimų, pasak gydytojo psichiatro, nesamdyti auklės bent iki pirmojo mažylio gimtadienio.

Alerginę slogą gali sukelti alergenai ir įvairūs dirgikliai. Alergenai yra tie patys, kaip ir sukeliantys bronchų astmą, kurių priežastis dažniausiai būna dulkių erkutės. Tačiau alerginė sloga dažniau nei astma kyla nuo žiedadulkių (žolių, medžių, piktžolių), todėl ji dar vadinama šienlige. Liga gali kamuoti nuo ankstyvo pavasario iki pat šalnų, kol baigia žydėti visi augalai, nebesiveisia mikrosporiniai grybai ir pelėsiai. Vienam vaikui alerginės slogos požymiai išryškėja labai ankstyvą pavasarį, kitam – vasarą. Daug žiedadulkėms jautrių mažylių yra alergiški ir kai kuriems augaliniams maisto produktams, pavyzdžiui, morkoms, vaisiams su kauliukais, pupoms, arbūzams, riešutams, vaistažolėms ir kt.

Jei alerginę slogą sukelia namų dulkių erkutės, kurios gyvena kilimuose, minkštuose balduose ir žaisliukuose, pataluose, užuolaidose, tada vaikas sloguoja ir čiaudi visus metus. Jis gali būti alergiškas ir gyvūnų plaukams, paukščių plunksnoms, pagalvių pūkams, žuvų maistui (jis labai dulka). Ligą taip pat gali paskatinti dulkės, pelenai, tabakas, aerozoliai, medžio ar metalo drožlės. Šio tipo alergija sergančio vaiko savijauta blogesnė būnant namuose, o palengvėja išėjus į lauką.

Vaikučiui susirgus pirmą kartą tėveliams būna nelengva susigaudyti, kas atsitiko. Todėl svarbu žinoti, kad virusų ar bakterijų sukelta sloga greitai nepraeina. Jei jau iš nosies pradėjo tekėti upeliai ar ji užsikimšo, vaikas sloguoja apie septynias dienas, gali pakilti temperatūra. Vėliau sloga tirštėja, išskyros gali pasidaryti gelsvos ar žalsvos spalvos. Alerginė sloga prasideda netikėtai. Iš nosies staiga ima upeliu tekėti baltas, skaidrus skystis. Kartais vaikas nesloguoja, jį kamuoja tik čiaudulys. Be to, dar ir niežti, kutena nosį, norisi pasikasyti. Kartais čiaudulys nevargina, skystis nevarva, tik nosis būna užburkusi, tarsi užblokuota („sausa” sloga). Liga gali išplisti ir į akis. Tada jos peršti, ašaroja.

Negydoma ir užsitęsusi alerginė sloga gali komplikuotis bakterine, nes nosis visą laiką būna užburkusi, joje nuolat yra sekreto, jis neišteka, todėl apsigyvena bakterijų, kurios dauginasi. Alerginė sloga kartais virsta net ir sinusitu. Bakterijos gali pasiekti kitus organus.

Nuveskite vaiką pas šeimos gydytoją. Jis apžiūrės ir jei vaikas susirgo pirmą kartą, skirs gydymą. Jei alerginė sloga užsitęsia arba kartojasi, šeimos gydytojas duoda siuntimą pas alergologą ar pulmonologą. Šis gydytojas skiria tyrimus, kurie nustato vaiko organizmą įjautrinančius alergenus.

Kaip saugotis nuo alergenų:

- Dažnai šluostykite dulkes nuo grindų ir kietų baldų paviršių, gerai apsidairykite namie, ar niekur neįsiveisė pelėsis.

- Patalynę ir drabužėlius dažnai skalbkite karštu vandeniu, naudodami alergiškiems žmonėms skirtą skalbiklį, geriau skystą.

- Atsisakykite pūkinių patalų (geriau sintetiniai, skalbiami 60⁰ C temperatūros vandenyje). Vietoj užuolaidų kabinkite žaliuzes arba palikite langus visai be nieko. Kambaryje, kuriame miega vaikas, netieskite kilimo. Dulkes siurbkite siurbliu su vandens filtru.

- Nelaikykite naminių gyvūnėlių, paukščiukų.

• Šienlige sergančiam vaikui neduokite medaus.
• Žaislus pirkite kietus arba tokius, kuriuos galima lengvai išskalbti.
• Neleiskite vaikui miegoti su minkštu žaisliuku.

- Venkite namie naudoti purškiamąsias kosmetikos ar buities priežiūros priemones, kvėpinkitės labai saikingai.

• Kambarius vėdinkite anksti ryte, vakare arba tada, kai lauke drėgna ir ore mažiausiai sklando žiedadulkių. Į lauką mažylį veskite taip pat tokiu laiku.
• Važiuodami automobiliu, kai žydi augalai, uždarykite langus ir įjunkite kondicionierių.

- Grįžusį iš lauko vaiką nuprauskite po dušu, apvilkite švariais drabužėliais, o nosytę praplaukite jūros vandeniu (pvz., „Quixx”) ar silpnu druskos tirpalu, kuris padeda pašalinti alergenus.

Parengta pagal:  pediatrę alergologę pulmonologę docentę Jolantą Kudzytę